Margaspalvis rudens kelias vedė ketvirtokus ir jų lietuvių kalbos mokytojas: Danguolę Giedraitę ir Jolantą Valančienė, į Žemaičių Kalvariją, Šarnelę – jauniausio lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio gimtąsias vietas. Vykome norėdami sužinoti, kas Mačernį taip traukė į Šarnelę, kodėl jis vadinamas pelkių karaliumi.
Į šiuos ir kitus klausimus įtaigiai, nuoširdžiai atsakė ekskursijos vadovas B. Kleinauskas, kuris poeto gyvenimu domisi nuo mažens. Pirmiausia buvome supažindinti su Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos istorija, lankėmės kapinėse, kurios priglaudusios gerb. maestro S. Sondeckio senelių palaikus (paminklas skulptoriaus B. Bučo, poetės S. Nėries vyro), vyskupo M. Valančiaus giminę. Oras mus lepino: palengva keliavome miestelio gatvelėmis, stebėdami vietinių žmonių gyvenimą. Pasirodo, čia būta ir daraktorinės mokyklos, ir žydų gelbėtojų įrengtos slėptuvės. „Dvasingas mūsų miestelis,“ – vis akcentuoja B. Kleinauskas. Tačiau labiausiai visi laukėme pasakojimo apie Vytautą Mačernį, anot jo paties, „per daug rimtą savo metams“. Akmeninė plokštė su „Vizijų“ žodžiais, atsitiktinės žūties vieta, kalnelis, kur palaidotas poetas, pelkės ir pievos, kuriose braidžiojo jaunasis klasikas, beržynas, kuriame ieškojo stiprybės, sukaustė visų dėmesį. Ant kapo uždegtos žvakelės, tyla, ramybė, kurią taip mėgo poetas, mus paskatino dar kartą paskaityti „Vizijas“, sonetus, tik šįkart jau kitaip – giliau, ramiau, neskubant.
„Jis palaidotas ten, kur mėgo leisti laiką. Palaidotas SAVO vietoje. Atgulė V. Mačernis kaip laisvas gamtos žmogus. Aplanko ramybė. Aš irgi norėčiau būt palaidota po medžiu, nenorėčiau atgulti prie svetimų. Po šios dienos aš jį suprantu. Suprantu, kodėl ir ką jis darė. Suprantu, koks trapus gyvenimas.“ Fausta
„Supratau, kodėl V. Mačernis taip mėgo tylą, ji – širdies kalba, kur gimsta žodžiai. Taigi Šarnelė – kukli, jauki, šilta vieta, tikra poeto gimtinė, į kurią norėčiau dar kartą sugrįžti.“ Rytė
