Kaip etninės kultūros bendrąją programą tinkamiau integruoti į ugdymosi procesą? Ogi nuvykti į kaimą ir iš arti susipažinti su senovės lietuvių amatais, sodybų pastatais, ūkine veikla, želdiniais, buitimi. Tokia mintis kirbėjo, kai Im klasės mokiniai, per pamokas skaitydami ir rašydami tekstus, klausdavo, kas yra ražiena, vėjapūtė, jauja, kluonas, kaip atrodo sviestmušė, muštokas, ližė ir pan. Kad išsiaiškintume, paskutinę gegužės dieną teko praleisti Daugyvenės upės slėnyje įsikūrusiame Kleboniškių buities muziejuje. Muziejaus darbuotoja mus vedžiojo po gatvinį aukštaičių kaimą ir supažindino su šimtmetį perkopusiomis ūkininkų gryčiomis, sodybose išdėstytais pastatais, etnografiniais žaidimais. Dėmesį patraukė senovėje lietuvių auginta aukštaūgių rugių sėkla (dabar tokius aukštaūgius rugius galima išvysti tik muziejaus laukuose), 1926 m. pagamintas traktorius bei kita technika.
Diena mus lepino: saulė, žaidimai, draugiškai sudainuota liaudies daina po plačiašakėmis liepomis, maudynės… Akivaizdu – pažintis su tradicine lietuvių kultūra paliko įspūdį, praplėtė akiratį, suteikė galimybę palyginti praeities ir dabarties žmonių buitį.
Jolanta Valančienė, lietuvių k. mokytoja
