Sveikiname esės konkurso „Ar sunku būti pilietiškam?“ nugalėtojus!

Meda Nikalajevaitė, IIA kl. mokinė, laimėjo I vietą’

Nerilė Janauskaitė, III kl. mokinė, – II vietą;

Ugnė Seduchinskytė, IG kl. mokinė, – III vietą.

Mokytoja Živilė Muzikevičiūtė

I VIETA

Pilietiškumas. Šį žodį girdime daugybę kartų. Per pamokas, šventes, gatvėje, namuose… Bet ar kažkas žino, kas yra tas pilietiškumas, juk kiekvienas jį suprantame kitaip. Pavyzdžiui, kas yra meilė, lyg ir žinome, nors vis tiek suprantame skirtingai. Vienas akcentuos meilę vienas kitam, kitas – Tėvynei.

Mano sesė yra gimusi ne Lietuvoje, bet nepažįstu kito žmogaus, kuris taip mylėtų Lietuvą. Dabar jai 11 metų. Prisimenu, kai jai buvo ketveri, ji, pamačiusi, kad  kaimynai tautinės šventės proga jau iškėlė vėliavą,  ėmė  šaukti, bartis, kaltinti, kodėl mūsų šeima tokia nepilietiška. Kas antrą dieną repetavo, kad teisingai išmoktų giedoti Lietuvos himną. Ir jai pavyko! Savo skruostus išsipaišydavo ne vaivorykštės (kaip tai darė dažnas jos bendraamžis), bet trispalvės spalvomis. Būdama penkerių, ji labai susirūpino, kodėl žmonės meta šiukšles ant žemės, kai netoliese yra šiukšliadėžė. Ji net nepažįstamam suaugusiam žmogui (be abejo, sukaupusi visą  drąsą), liepdavo šiukšlę pakelti ir išmesti ten, kur reikia.

Didžiuojuosi, kad turiu tokią sesę, kuri benamiui  atiduos savo pietus, kuri myli visus gyvūnėlius, kuri Vasario 16-ąją traukia dainą „Laisvė“, kuri visada vyresniam žmogui padės panešti pirkinių krepšį, užleis savo vietą autobuse. Ji tikra Lietuvos pilietė. Ar jai sunku būti pilietiškai? Ji turbūt net tokio klausimo nesuprastų. Sesė savo darbais motyvuoja ne tik mane, visus, kas ją pažįsta. Seniau man būdavo nedrąsu prieiti prie žmogaus ir pasiūlyti savo pagalbą, tai sužinojusi sesė, man pasakė: „Meda, gerų darbų nereikia bijoti!“  Sesės dėka tampu pilietiškesnė, geresnė. Kažkada  aš ją mokiau, kas yra vėliava, ką jos spalvos mums reiškia, kas yra himnas, kas jį sukūrė. Dabar aš esu jos mokinė.

Tad paklauskite savęs, ar sunku būti pilietiškam, jeigu mano mažoji sesutė tokia yra nuo ketverių? Jeigu manęs paklaustų, kas man yra pilietiškumas, aš atsakyčiau, kad tai mano sesė Miglė, mergaitė, pilna meilės ne tik žmonėms, gyvūnams, bet ir savo Tėvynei.

Meda Nikalajevaitė, IIA kl. mokinė

II VIETA

Turbūt daugeliui vis dar neaiški pilietiškumo sąvoka. Tai pilietiškas pilietis ar tiesiog aktyvus gyventojas, pilietinės visuomenės narys ar tiesiog šalies gyventojas? Tokie apibūdinimai, matyt, suklaidintų bet kurį žmogų. Būtent todėl svarbu išsiaiškinti pilietiškumo prasmę. Taigi, ką reiškia būti pilietiškam ir ar sunku juo būti?

Dažnai painiojame sąvokas: pilietis ir pilietiškumas. Remiantis leidiniu, skirtu plačiajai visuomenei, „Pilietiškumas ir pilietinė visuomenė“ (2012), sąvoka pilietiškumas aiškinama kaip naudojimasis teisėmis ir atsakomybe, kurios susijusios su buvimu arba tapimu tam tikro vieneto nariu, o būti piliečiu – tai priimti tos valstybės esamą teisinę kultūrą ir prisiimti tam tikras pareigas, apibrėžtas įstatymais. Būti pilietiškam reiškia prisiimti daugiau pareigų nei įpareigoja įstatymai ir būti  aktyviam: domėtis šalies socialine, kultūrine ir politine aplinka. Kitais žodžiais tariant, būti aktyviu piliečiu (arba pilietiškam), vadinasi, nekelti klausimo „Kam man to reikia?“, o prisidėti prie šalies, miesto, mokyklos gyvenimo kūrimo, keitimo ar tvarkymo.

Mano nuomone, pilietiškumas – tai daug daugiau negu asmenų išrinkimas, kuriems bus suteikta teisė valdyti mūsų šalį, ar himno giedojimas per kiekvieną Lietuvos šventę. Pilietiškumas – tai lyg į kraują įaugę. Kartais net keista, kaip žmonės gali būti nepilietiški. Tai lyg paniekinimas tų, kurie tiek metų kovojo už tai, ką turime dabar. Juk reikia tiek nedaug, niekas neliepia vardan šalies aukoti gyvybę. Užtenka džiaugtis savo šalies gabiais žmonėmis, jų drąsa, gerbti istoriją.

Būti pilietiškam tikrai nėra sunku, sunkiau yra niekinti tą vietą, kurioje gimei ir augi. Pilietiškumas man  neatsiejamas nuo žodžio Lietuva. Pažindama ir suprasdama savo Tėvynės istoriją, niekad nedrįsčiau pasakyti, jog esu nepilietiška. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – tai ne tik dienos, kai neiname į darbą ar mokyklą, tai dienos, kai prisimename to meto istorinius faktus, žmones, kurių dėka esame laisvi, kupini vilties ir noro gyventi.

Man būti pilietiškai yra nesunku ir nemanau, kad kažkam  gali būti sunku.

Nerilė Janauskaitė, III kl. mokinė

III VIETA

Mes, jauni žmonės, turime didžiuotis savo šalies praeitimi, jos istorija, kurti dabartį  ir tikėti ateitimi. Mylėti savo kraštą – tai džiaugsmas, laimė.

Mano tėtis – karys. Jo profesija – jo gyvenimo būdas, tad meilė Tėvynei jam tikrai nėra tušti žodžiai. Pasak tėčio, norint būti pilietiškam, neužtenka noro, reikia daug pastangų, valios ir ryžto. Manau, būtina švęsti valstybines šventes, daryti prasmingus darbus miestui, mokyklai, šeimai, klasei. Juk kaip smagu padėti draugui, pasakyti, kad jis tau rūpi. Smagu būti atsakingam už miestą, kuriame gyveni, mokyklą, šeimą…

Pilietiškas žmogus – savo šalies patriotas. Džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje, didžiuojuosi savo šalimi, tuo, kad esu Lietuvos pilietė. Valstybinės šventės man yra labai svarbios. Smagu matyti, kai suplevėsuoja trispalvės vėliavos, širdį užvaldo neapsakomas jausmas. Tokiomis dienomis aš visada suvokiu, kaip svarbu mylėti ir saugoti Tėvynę. Tai kiekvieno tikro lietuvio pareiga.

Ugnė Seduchinskytė, IG kl. mokinė