Kai už lango alsuoja pavasaris, o trečiokai priversti sėdėti prie kompiuterio ekrano, sunku nepasijusti Franco Kafkos novelės „Metamorfozė“ herojumi – Gregoru Zamza. Vienas iš būdų paįvairinti mokymąsi ir sudominti mokinius – jų kūrybiškumo skatinimas.

Kelių mokinių darbai, kuriuos įkvėpė kūrinio analizė. Džiugu, kad klasikos kūriniai skatina mokinių mąstymą, gebėjimą vertinti ir analizuoti, kūrybiškumą. Užsidarymas namuose gali ir nebūti įkalinimas, kai laisva siela.

           

Gyvenimo peizažas menkas ir niūrus.

Gyvent tarp rėmų, sienų keturių.

Kas dieną dirbt ir nieko nematyt,

Tik rėmelius ant sienų vis kabint, kabint.

 

Kai laikas bėga, pats nepamatai,

Žmogau, juk tu negyvenai.

Dabar jau pats savęs pažinti negali,

Atsisakai savęs, į vabalą tu pavirsti.

 

Jautiesi menkas, nemylimas ir nubaustas kitų.

Ir pūni savo celėje neišragavęs gyvenimo natų.

O viskas sukasi, bet ne apie tave.

Kasdien galvoji, kodėl gi taip ne kitą, o mane.

 

Ir supranti, buvai tu įrankis šeimos,

Na, o dabar nebesugrįši atgalios…

Bejėgis, nuskriaustas žmogus,

Į rėmus įsispraudęs du kartus.

Kamilė Vasilenko

               

Į užduotį „Koks simbolis galėtų reprezentuoti pasirinktą idėją ar problemą“ Viktorija Januševičiūtė, Austėja Lesnickaitė ir Ugnė Vaitkutė atsakė savo įžvalgomis apie šiuolaikinės moters stereotipus.

Pienė ar rožė?

Šiuolaikinės moters padėtį visuomenėje galima perteikti palyginus pienę ir rožę, kurios simbolizuoja dviejų skirtingų tipų moteris. Rožė visais laikais simbolizavo grožį, jautrumą ir gėlės idealą. Tuo tarpu pienė, nors ir yra svarbi ekosistemos dalis, simbolizuojanti laisvę, vis tiek yra naikinama soduose ir gėlynuose, nes ji laikoma tik nereikalinga piktžolė. Pienė yra atsparus, dominuoti linkęs augalas, deja, didžioji žmonių dalis  linkusi ją sunaikinti ir išrauti su visomis šaknimis . Tokį patį vaizdą galime pastebėti šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje labiau vertinamas gležnos, estetiškai patrauklios moters paveikslas, kitaip tariant, moteris yra verčiama stengtis patenkinti nerealistišką visuomenės standartą. Idealios moters sampratą propaguoja socialinė medija, knygos ir filmai, kuriuose moteris pasižymi nuolankumu, jautrumu, trapumu, savo nuomonės užgniaužimu, kitaip tariant, tradicinė moteris atlieka savotišką dekoracijos, t. y. rožės vaidmenį. Su tokia medijos įtaka nuo mažens susiduriančios merginos yra verčiamos patirti nuolatinį vidinį konfliktą: išpildyti visuomenės lūkesčius ir tapti tradicinės moters pavyzdžiu ar atsisakyti estetizmo ir tapti vakarietiško feminizmo standartu. Iškyla klausimas: būti rože ar piene? Pienė reprezentuoja didžiąją daugumą moterų, kurios atlieka dirbančios moters, motinos, namų šeimininkės vaidmenis. Tai moterys, kurios palieka po savęs pėdsaką pasaulyje, akademiniame darbe, istorijoje ar tiesiog savo šeimoje. Nors ši grupė yra didžioji dauguma, mes vis dar susiduriame su skepticizmu ir kritika: feministės yra kaltinamos tradicinio šeimos modelio ardymu, moteriškumo žlugdymu. Taigi, XXI a. moterys turėtų atsikratyti jas ribojančių rėmų, kurie  diktuoja vis kitokį moteriškumo standartą. Šiuolaikinė moteris gali ir turi atsikratyti visuomenės jai primetamų standartų. Pasirinkimas tarp pienės ir rožės nužmogina moterį ir sukuria iliuziją, kad yra vienas teisingas kelias būti moterimi šiuolaikinėje visuomenėje. Užuot renkantis tarp rožės ir pienės, kiekviena moteris turėtų pati apibrėžti savo identitetą.

Asta Gagilienė, lietuvių kalbos mokytoja