Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų senoliai.

Antanas Baranauskas

Vėsų, bet gražų rugsėjo 18 d. rytą jungtinė IA, IY ir III kl. mokinių grupė, lydima  lietuvių kalbos mokytojų Vidos Balčiūnienės ir Astos Gagilienės, istorijos mokytojos Gienos Kubiliūtės bei fizikos mokytojos Rimos Valčiukienės, išvyko pakeliauti laiku į Anykščius. Mokiniai gavo užduotį fotografuoti jiems paskirtą objektą, be to, veiklos buvo kaitaliojamos, tad kelionė buvo įdomi ir įvairiapusė.

„Be jo nebūtų mūsų“, – tokiais Maironio žodžiais moksleivius pasitiko A. Baranausko klėtelėje, pastatytoje 1826 m. Čia rašytojas per dvi vasaras parašė himną Lietuvos gamtai ,,Anykščių šilelį“. Įdomu buvo sužinoti, su kokiais sunkumais susidūrė šio kūrinio vertėjai, nežinodami, kaip išversti grybų pavadinimus, kaip pristatyti žaltį ar kaip paaiškinti, ką reiškia varškė. Pasivaikščioję po A. Vienuolio namą, aplankė rašytojo kapą, esantį namo kieme.  Kita stotelė – Anykščių siaurasis geležinkelis, pradėjęs veikti 1899 metais ir nusidriekęs nuo Panevėžio iki Rubikių. Siaurukas buvo naudojamas ne tik keleivių, bet ir įvairiems kroviniams, nukirstam miškui pervežti. Su Siauruko istorija išsamiau susipažinta apsilankius muziejuje, kur buvo galima iš arčiau pamatyti garvežį, vagonus, kuriais lietuviai buvo tremiami į Sibirą.

Niūronyse, J. Biliūno gimtinėje, laukė pažintis su rašytojo gyvenimu. Iš čia jaunasis Jonukas išvyko į Latvijos gimnaziją mokytis ir sugrįžo jau vedęs, bet sunkiai sergantis. Džiovininkų kartos rašytojas buvo palaidotas Zakopanėje ir tik 1953 metais parvežtas į Lietuvą ir palaidotas Liudiškių piliakalnyje, „kad matytų kapas sodžių…“ Labai simboliškas buvo kopimas į Laimės žiburį ir laiptelių skaičiavimas. Keliavimas laiku nukėlė ir į Mindaugo laikus, į Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį, kur stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Tai buvo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, spėjama Mindaugo Vorutos pilies vieta.

Kelionę istoriniu laiku tęsė Puntuko akmens legenda, kurioje sakoma, kad „nešė velnias akmenį, didumo kaip gryčia, ir sudaužyti norėjo Anykščių bažnyčią“. Aplankyti buvo ir Šventieji ąžuolai, saugomas gamtos paveldo objektas. Prie šių ąžuolų buvo kūrenami aukurai ir aukojamos aukos dievams. Į dabartį jaunimą grąžino Medžių lajų takas, pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje.

Ekskursija, sujungusi lietuvių literatūrą, fiziką ir istoriją, pavyko. Tai liudija ir vaikų atsiliepimai. Labiausiai dėmesio sulaukė J. Biliūno gimtinė: „Klausydamasis pasakojimo, pajutau visus rašytojo išgyvenimus“, – teigė vienas iš IY kl. mokinių. Trečiokai gimnazistai buvo patenkinti pavažiavę rankine drezina, I klasės mokiniams patiko Puntuko akmuo, nes nesitikėjo „pamatyti tokio dydžio akmenį“, bei lajų takas, nes „buvo keistas jausmas vaikščioti medžių viršūnėmis“.  Trečiokai „daugiausia teigiamų emocijų gavo iš bendravimo tarpusavyje“.

 Asta Gagilienė ir Vida Balčiūnienė, lietuvių kalbos mokytojos