Gyvenime viskas įvyksta tada, kada turi įvykti. Tuo įsitikino nemažas gimnazijos abiturientų būrys ir grupelė trečiokų, kai numatytas spektaklis „Madagaskaras“ buvo perkeltas iš vasario mėnesio į gegužės. Puikus laikas kelionei į raudonų plytų miestą, tuo labiau, kad ir M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ ką tik išanalizuota.

Su nekantrumu laukėme šios dienos. Klaipėda pasitiko saulėta, graži. Pirmiausia aplankėme molą, įkvėpėme gaivaus oro, kaip sakė Pokštas, atsigręžėme „veidu į jūrą“, pasigrožėjome jos platybe. Po to aplankėme Taravos Anikės aikštę Klaipėdos senamiestyje. Prisiminėme legendą apie Simono Dacho draugo sužadėtinę, kurią pamatęs jaunasis prūsų poetas be galo karštai įsimylėjo, o savo meilę išliejo eilėmis, kurioms kompozitorius Heinrichas Albertas sukūrė melodiją.

Su begaliniu entuziazmu ieškojome skulptorių S. Jurkaus ir S. Plotnikovo skulptūros „Juodasis vaiduolis“. „Rytprūsių padavimų“ knygoje pasakojama, kad 1595 metų vasario 19 d. vakarą Klaipėdos pilies sargybinis Hansas fon der Heidė iš Didmaršeno staiga išvydo tiltą per griovį, o ant to tilto vyrą, apsigobusį ilga juoda mantija. Vaiduoklis paklausęs kariškio, ko čia tas stovįs, pasidomėjęs, ar netrūksta maisto. Atsakymas, kad maisto ir gėrimų pilyje nestokojama, Juodajam vyrui labai nepatiko. Išpranašavęs, kad greit pritrūks grūdų ir malkų, vaiduoklis dingo, o pilies įtvirtinimai smarkiai sudrebėjo. Dabar ši skulptūra mielai lankoma miesto svečių.

Išvykos akcentas – Rimo Tumino režisuotas spektaklis „Madagaskaras“, kuriame originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristatoma Lietuva, lietuvių požiūris į save ir pasaulį. Jei pirmoje R. Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antroje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

„Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“, – sako pjesės autorius Marius Ivaškevičius.

O kad mūsų gimnazistai moka vertinti, įvertinti, kritiškai mąstyti, yra kūrybingi, įrodo jų sukurti ketureiliai.

Mūza jūroje nuskendo,                                „Mo“ plius,, nei“ yra „Money“.

Širdį palikau ant kranto.                             Kas per pokštai atėjo į šalį,

Baltas purslas kvapą gniaužia.                   Kad be money

Ošia siela, audros blaško.                            Mes tarsi bedaliai?

    Viktorija Januševičiūtė                                   Eimantas Norušaitis

 

Asta Gagilienė, Jūratė Stancelienė, lietuvių kalbos mokytojos